Man skambino mama iš Lietuvos ir prašė, kad nupinčiau vainikėlį, kurį ji neva norėtų nunešti ant mano mirusios sesutės kapo, tačiau aš neturėjau medžiagų iš ko pinti tą vainikėlį.

Pasak Sonnik.ru sapnuoti gaisrą, kuriame nėra aukų reiškia permainas gyvenime, kurios paveiks gerovę ir laimę.

Tiesą pasakius, po naujų metų nusimato šiokios tokios permainos. Bet ar jos paveiks ir gerovę ir laimę – matysim.

Kas norėtų, galite pasižiūrėti Ranelės Facebook paskyrą, joje matyti jos nuotraukos, jos šeima, sūnus, su kuriuo ji susitiko Dangaus Karalystėje.
Facebook

Tai nepaprasta kelionė anapus šio gyvenimo. Perskaičius šį pasakojimą, supranti, kad mes visi gyvename ne taip, kovojame ne už tą, siekiame ne to… Tai išmintis, pamoka perduota mums visiems. Juk ne veltui ji buvo sugrąžinta iš anapus. Ji grįžo pasidalinti pačiais svarbiausiais ir esminiais gyvenimo principais…
1985-ųjų spalio 9 dieną Ranelė ir jos vyras skrisdami savo vienvarikliu nedideliu lėktuvu mėgino įveikti sniego pūgą centrinėje Jutoje, JAV. Lėktuvas prarado orientaciją ir sudužo į nuokalnę. Jų lėktuvas pavirto liepsnojančiu pragaru. Ranelė apdegė daugiau kaip 75% kūno. Kęsdama baisius skausmus ir kovodama už savo ir vyro gyvybę, ji dar bandė ieškotis pagalbos. Atidavusi paskutines turėtas jėgas, išgirdo mediko žodžius: „Nusiramink, mes padarysime visą darbą už tave“. Tuomet Ranelė mirė – praėjus šešioms valandoms po jų lėktuvo nukritimo. Tai, kas nutiko jai vėliau, sukrėtė tūkstančius širdžių, kurie išgirdo jos nepaprastą istoriją apie kelionę anapus.

Vienas aspektas iš jos kelionės anapus yra neįprastas tuo, kad būdama Dangaus Karalystėje (Rojuje), ji sutiko dar negimusį savo sūnų, tuo jos pasakojimas yra labai unikalus. Tai, kas čia rašoma, yra ištrauka iš jos knygos „Burning Within“.

GYVENIMO PERŽIŪRA 

…tuo momentu aš buvau įsiurbta į siaurą cilindrą ir pradėjau skristi kojomis į priekį. Cilindras buvo nepaprastai siauras ir aš išsigandau dar labiau, nes jaučiau, kaip mano kūnas siurbiamas iš vidaus. Greitis, kuriuo aš skridau, buvo milžiniškas – tiesiog nenupasakojamas. Niekas Žemėje tokio greičio neišvystytų. Jaučiau lyg skriečiau pro galaktikas, tačiau spalvos ir šviesos buvo šalia manęs, jos tiesiog šukavo mane ir dėl to mano baimė tik augo.

Tuomet aš išgirdau balsus. Rodės žmonės keliavo kartu su manimi, šalia manęs, tačiau toje erdvėje, kurioje buvau aš, jiems vietos nebuvo. Aš susirūpinau vienu žmogumi šalia savęs, kuris buvo vienas ir nieko nekalbėjo. Aš nemačiau nė gyvos dvasios tik jaučiau, kad tas žmogus yra.

Balsai pradingo ir šmėstelėjo trumpa scena priešais mane. Vaizdų, žodžių, idėjų ir suvokimo serijos. Tai buvo mano gyvenimo scena. ji mirgėjo prieš mane nepaprastai greitai ir aš ją suvokiau ir mokiausi iš jos. Viena scena keitė kitą, o ta kita – vėl kitą. Aš stebėjau visą savo gyvenimą, kiekvieną jo sekundę. Ir ne tik, kad suvokiau tuos įvykius, bet juos taip pat kartu išgyvenau iš naujo. Aš buvau vėl tas žmogus, darantis tuos dalykus savo mamai, ar sakanti tuos žodžius savo tėčiui ar broliams ir seserims, ir aš žinojau ir suvokiau, kodėl aš tai dariau ir sakiau. Niekas niekada negalėtų pilnai nupasakoti šio gyvenimo reviu. Jame sutilpo visas žinojimas, žinios, savęs suvokimas, jokia knyga visame pasaulyje negalėtų to atspindėti ir perteikti. Aš suvokiau kiekvieną savo veiksmo priežastį ir, kas svarbiausia, taip pat kokį poveikį aš dariau kitiems.

Dalis manęs pradėjo numatyti konkrečius įvykius, įvykius kurių aš vengiau ir bijojau pamatyti vėl. Bet dauguma iš jų nepasirodė ir tuomet aš supratau, kad už tuos veiksmus aš prisiėmiau atsakomybę ir atgailavau. Aš mačiau save nuoširdžiai atgailaujant, nuoširdžiai norint, kad Dievas pašalintų jų naštą ir visų baisių poelgių kaltę. Ir Jis tai padarė. Aš stebėjausi Jo kilnia meile ir tai, kad mano piktadarystės galėjo būti atleistos ir pašalintos taip paprastai.

Po to mačiau kitas scenas, tas, kurių aš net nenujaučiau esant ir nesitikėjau. Dalykai, kurie buvo siaubingi ir bjaurūs. Aš mačiau jų bjaurias detales ir stebėjau, kokį jie poveikį padarė kitiems žmonėms. Aš mačiau, kad savo gyvenime nuvyliau daugelį žmonių. Aš prisiėmiau įsipareigojimų draugams ir šeimai, tačiau leidau tiems įvykiams eitis savaime, kol jie liko negrįžtamai neįvykdyti. Tie žmonės priklausė nuo manęs, o aš sakiau, kad esu per daug užsiėmusi, arba – tai ne mano problemos ir rūpesčiai ir tiesiog nekreipiau dėmesio. Mano vaikino požiūri lėmė tikrą skausmą ir širdgėlą kitiems, skausmą, apie kurį aš net nežinojau.

Man buvo parodyta viena mano draugė, kuri labai kentėjo savo gyvenime. Prieš ateinant į šį pasaulį, ji gyveno gražiame dvasiniame pasaulyje. Ji buvo pasimetusi ir neapsisprendusi ar išvis jai verta čia eiti. bet jai buvo pažadėti geri tėvai, šeimos nariai ir draugai ir ji sutiko ateiti įgyti patirties ir augti. Man buvo parodyta, kad aš buvau viena iš jos svarbiausių draugių, kur turėčiau ją lydėti ir padėti. Tuomet aš pamačiau savo asmenines kvailystes ir nerūpestingą požiūrį. Aš mačiau kaip tai ją nuvedė į klaidingą kelią ir įstūmė ją į naujų klaidų darymą ir sielvartą.

Aš ne tik susigadinau savo gyvenimą, negalvojau apie pasekmes, bet sugadinau ir jos taip pat. Jei tik būčiau laikiusis savo įsipareigojimų sau ir kitiems, ji būtų gyvenusį lengvesnį ir produktyvesnį gyvenimą. Iki to momento aš nesupratau, kad atsakomybės ignoravimas yra nuodėmė.

Kas vyko? Kodėl aš visą tai mačiau? Mano mintys sukosi nuo klausimų galybės…

Sekantis dalykas, kurį aš pamačiau savo gyvenimo peržvalgoje, tai moterį, kurią vietinės bažnyčios vadovo prašymu turėjau periodiškai lankyti. Aš jau buvau beketinanti pas ją nueiti ir pažiūrėti ar jai ko nors netrūksta ir ar nereikia kokios pagalbos. Aš tą moterį gana gerai žinojau, bet bijojau jos pastovaus pesimizmo ir negatyvumo. Ji buvo pagarsėjusi dėl savo nuotaikų, piktumo ir kartėlio. Aš maniau, kad negalėsiu pakelti jos depresinės nuotaikos, todėl atidėliojau ir nenuėjau. Nė karto. Dabar aš supratau, kad galimybė ją aplankyti buvo duota Aukštesniųjų Jėgų, ir kad aš buvau būtent tas asmuo, kurio jai tuo momentu reikėjo. Ji to nežinojo ir aš to nežinojau ir ją nuvyliau. Dabar aš išgyvenau jos liūdesį ir jaučiau jos nusivylimą ir žinojau, kad aš esu to priežastis. Aš jai buvau skirta, kad įvykdyčiau savo misiją ir ši atsakomybė būtų mane su laiku sustiprinusi. Aš pražudžiau galimybę augti ir tobulėti tiek sau pačiai tiek ir jai. Aš nepakankamai kovojau su savo kvailom baimėm ir tinginyste. Dabar aš galėjau matyti ir išgyventi jos liūdesį ir kartėlį kuriame ji gyveno. Aš nieko negalėjau padaryti, kad grįžti atgal ir pakeisti tą situaciją.

Taip pat išgyvenau ir savo gerus darbus, tačiau jie buvo mažiau reikšmingi nei man visada atrodė. Daugiausia gerų darbų, kuriuos maniau esu padariusi – buvo beveik nereikšmingi ir ne itin svarbūs. Tuos gerus darbus aš padariau tik dėl savęs. Aš pasitarnaudavau kitiems tik tuomet jei jie man pasitarnaudavo kažkuo. Aš įkūriau labdaros fondą tik dėl atpildo, tik tam, kad patenkinčiau savo ego. Tačiau, kaip bebūtų, kai kuriems aš padėjau atlikdama gerumo veiksmą, tokį, kaip šypsena ar geras, malonus žodis. Maži dalykai, apie kuriuos aš jau buvau seniai pamiršusi. Aš mačiau, kad tie žmonės tapo laimingesni dėl mano veiksmų ir tuo pačiu tai nulėmė tų žmonių veiksmus kitiems. Aš taip pat mačiau, kad net noras nusišypsoti ar padėti kitam, kad ir kažkuo labai mažu, siuntė gerumo, vilties ir meilės bangas. Tačiau aš taip nusiminiau, kad tokių momentų mano gyvenime buvo tiek mažai. Padėjau tik nedaugeliui, o man visada atrodė atvirkščiai.

Kai mano gyvenimo peržvalga artėjo į pabaigą, aš buvau agonijoje. Aš mačiau ir išgyvenau viską, ką esu padariusi: visus blogus dalykus, jų bauginančias pasekmes ir baigtis, o taip pat gerus dalykus, paskui kuriuos sekė dar didesnis atpildas ir laimė nei esu kada įsivaizdavusi. Galiausiai aš supratau, kad trokštu… Noriu…. Nebuvo kam manęs teisti. Niekas ir neturėjo. Aš troškau sutirpti savo sąžinės agonijoje. Sąžinės graužaties liepsnos mane visą apėmė ir aš negalėjau to sustabdyti…

Tolumoje atsirado šviesos taškelis. Jis buvo toks mažytis, lyg smeigtuko galiukas, tačiau jo šviesa išsiskyrė iš visų kitų šviesų, kurios buvo priešais mane ir aš instinktyviai pajudėjau link jos. Iš tos šviesos taškelio sklido meilė, viltis, taika ir ramybė, būtent tai, ko mano siela troško. Aš norėjau, man reikėjo šios ryškios, gyvybės alsavimo kupinos šviesos. Juodas cilindras ėmė keistis į tunelio formą. Ta švieselė artėjant į tunelio pabaiga virto milžinišku pliūpsniu, sklindančiu visur, užpildančiu viską, o aš link jos artėjau neįmanomu greičiu. „O Dievulėliau“ – pagalvojau, „Tai ryškiau už Saulę. Ji apakins mane, ji nužudys mane!“

Staiga, aš prisiminiau kaip degiau savo lėktuvo katastrofoje ir išsigandau, kad ši ryški šviesa vėl mane uždegs. Bet aš negalėjau sustoti, mane traukė link tos šviesos kažkokios jėgos, kurių aš negalėjau suvaldyti, todėl aš užsimerkiau prieš neišvengiamą pražūtį. Bet mano akys negalėjo užsimerkti. Jaučiau, kad jos užmerktos, tačiau vistiek viską galėjau matyti. Ir aš atsidūriau šviesoje…

Kaip atominis sprogimas, šviesa pervėrė mane kiaurai. Kiekviena dalelytė manęs buvo perverta šios akinančios šviesos ir aš jaučiausi visiškai perregima.

Mano oda nedegė. Akys regėjo. Aš sklandžiau toje šviesoje, maudžiausi joje ir meilė, kuri mane apsupo ir užpildė, buvo saldžiausia, švelniausia ir maloningiausia iš visų, kokią tik esu kada jutusi. Aš buvau jos pakeista, išvalyta, išgryninta. Aš mėgavausi jos saldumu, švelnumu ir praeities traumos liko kažkur toli toli. Jos buvo pamirštos ir pakeistos. Tuomet tolumoje pastebėjau atsiradusį atvaizdą…

Į mane ėjo baltai apsirengusi moteris. Jos plaukai buvo balti, o jos veidas visas švietė. Aš jos nebijojau. Meilė, kurią jaučiau neprisileido jokios baimės. Ji gana greitai priėjo ir sustojo priešais. Nusišypsojo ir man jos šypsena patiko. Tai užpildė mane dar didesne meile ir aš norėjau sužinoti, kas ji.

Ji pasakė mano vardą: „Ranelė“.

Jos lūpos nesujudėjo, o šypsena išliko tokia pat. Aš pagalvojau: „Oho, tai bent triukas! Jos lūpos nė nesujudėjo.“

„Ranelė.“ – ji pakartojo ir aš suvokiau, kad jos balsas skamba mano galvoje, o ne ausyse. Kaip tai įmanoma?

„Ranelė.“ – ji buvo dar atkaklesnė. „Senelė“.

Ir tuo momentu, kai ji tai pasakė, aš ją atpažinau. Ji buvo mano mamos mama, tačiau atrodė kitaip nei aš ją pamenu.

Čia ji buvo pilnoka, apvaloka ir labai gyvybinga. Ji atrodė maždaug 25 metų amžiaus, tačiau jos plaukai švytėjo baltai ir viskas apie ją atrodė švytinčiai ir gražiai. Jos kūnas buvo nuostabus ir aš supratau, kodėl jos neatpažinau iš karto. Kiek aš ją pamenu, kol ji buvo gyva, ji buvo silpna ir ligų išvarginta. Tuomet mane pritrenkė atėjęs suvokimas: senelė buvo mirusi, ji mirė prieš kelis metus. Ir aš pamaniau, jei jau ji mirusi, tai tuomet ką aš čia veikiu?

„O taip, aš mirusi“.

Ši mintis iš manęs išėjo lyg pasakyti žodžiai, tačiau burnos aš net nepravėriau.

Dabar viskas pradėjo stotis į vėžes. Spalvotos šviesos, gyvenimo peržiūra ir dar ši didinga meilės šviesa, supratau, kad mano gyvenimas tęsiasi kitame gyvenime.

Aš tai priėmiau ir tada norėjau sužinoti kur visi kiti žmonės yra.

Senelė sukikeno. Jos lūpos nesujudėjo, tačiau ji kikeno visa savo esybe.

„Ar neturėtų žmonės ateiti manęs pasitikti jei jau aš numiriau?“ – aš paklausiau. „Ar neturėtų jie dainuoti Aleliuja ir ateiti manęs apsikabinti ir pasveikinti su atvykimu?“

Ji sukikeno vėl ir aš pamaniau, kad taip pats maloniausias kikenimas kokį tik teko girdėti.

„Na“ – ji pasakė, „Visi pakankamai užsiėmę. Eikš, tu turi dar daug ką pamatyti“ – ir ji ištiesė man ranką…

Bet aš pagalvojau: „Palauk, o kaip Džimas?“

Džimas buvo draugas, kuris žuvo automobilio avarijoje prieš kelis mėnesius. Jei jau senelė buvo čia, tai bent gal ji gali pasakyti, kas jam nutiko.

„O kaip Džimas?“ – aš vėl paklausiau ir pamačiau jį ateinantį tolumoje.

Aš norėjau bėgti jo pasitikti, apkabinti, bet senelė mane sulaikė: „Ne, negalima“.

Aš išsigandau. Jos žodžiuose slypėjo jėga ir aš supratau, kad negaliu jai prieštarauti.

„Kodėl ne? – aš paklausiau.

„Todėl, kad jo gyvenimas buvo ne toks.“ – ji atsakė.

Džimas prisiartino ir sustojo 10 -12 pėdų atstumu. Jis vilkėjo džinsus ir mėlynus marškinius, prasegtus iki pusės krūtinės. Jis visada taip atrodė Žemėje, būdamas gyvas ir aš pagalvojau: „Nejau jam taip leidžiama atrodyti Rojuje?“

Jis šypsojosi ir atrodė laimingas. Aš tai galėjau jausti. Tačiau jis nespindėjo tokia pačia šviesa ir jėga, kaip mano senelė. Jis atrodė patenkintas. Jis perdavė man žinutę, kurią turėčiau perduoti jo mamai. Jis prašė, kad jai pasakyčiau, kad nustotų gedėti dėl jo mirties, kad jis laimingas ir progresuojantis.

Jis paaiškino, kad jis priėmė kai kuriuos sprendimus gyvenime, kas kliudė jo augimui Žemėje. Jis priėmė sprendimus žinodamas, kad jie yra neteisingi, ir dabar yra pasiruošęs priimti to pasekmes. Kai jis buvo išsvietas iš sunkvežimio, kuriuo jis, jo žmona ir draugas važiavo kartu, jo galva atsitrenkė į akmenį ir jis žuvo vietoje. Kai jis perėjo į kitą egzistencijos pusę, jam buvo duotas pasirinkimas ar likti ten, kur jis dabar yra, ar grįžti į Žemę. Jis pamatė, kad jo augimas Žemėje buvo sustojęs ir jei jis grįš, jis gali prarasti net ir tą paskutinę šviesą, kurią jis gebėjo įgyti. Taigi, jis nusprendė likti.

Jis paprašė manęs paaiškinti jo mamai ir aš sutikau, nors neturėjau minties grįžti. Tuomet jis tepasakė, kad jo laukia daug darbo, apsisuko ir nuėjo. Galėčiau pasakyti, kad jis atrodė tikrai užsiėmęs, labai įsitraukęs į savo reikalus, kurie jam buvo labai svarbūs nors nežinojau kokie tie jo reikalai yra.

Aš pažvelgiau į senelę ir paklausiau, kodėl ji mane sulaikė nuo jo apkabinimo. Ji paaiškino, kad tai yra jo bausmės dalis.

„Galias, kurias mes turime „, – ji aiškino, „mes jas suteikiame patys sau. Mes augame tik troškimo mokytis jėga, mylėti, priimti viską tikėjimu, kurio negalime įrodyti. Mūsų gebėjimas priimti tiesą, mylėti pagal ją, daro įtaką mūsų dvasios progresui ir tai nulemia šviesos laipsnį, kurį įgyjame. Niekas mums per prievartą šios šviesos ir tiesos neduoda, niekas jos ir nepasiima, nebent mes patys tą leidžiame. Mes esame patys sau šeimininkai ir patys teisėjai. Mes turime visą galią ir jėgą. Džimas nusprendė apriboti savo augimą Žemėje, atmesdamas dalykus, kuriuos jis žinojo esant teisingais. Jis skaudino save ir kitus vartodamas narkotikus. Kai kurie žmonės jo dėka buvo sunkiai sužaloti. Jis rasdavo įvairių pasiteisinimų, nors žinojo, kad tai, ką jis daro yra labai blogai. Jis daugelį kartų vietoje šviesos pasirinkdavo tamsą. Jis galėjo rinktis, tačiau nenorėjo. Dabar, tiek kiek dvasia Žemėje tapo tamsi, tiek jam adekvačiai skirta tamsos, arba šviesos nebuvimo, čia esant dvasiniame pasaulyje. Tačiau jis vis dar turi galią. Jis gali augti. Jis vis dar gali atrasti džiaugsmą, kurį jis pats nori priimti, tiek kiek pajėgia gauti. Jis taip pat žino, kad jis neturi tokios pačios galios progresuoti ir pasiekti džiaugsmą, kaip kitos šviesos sielos, kurios jos turi daugiau. Tai jo bausmės dalis, jo progresavimas ribotas. Tačiau jis vistiek renkasi augimą. Ir jis yra laimingas.“

„Dievas niekada neduoda žmogui daugiau iššūkių, nei jis gali pakelti“ – ji tęsė. „Vietoje to, kad statyti žmogaus dvasinį progresą į pavojų ar suteikti daugiau skausmo nei žmogus gali pakelti, Jis atveda tą sielą Namo, kur jis ar ji tęsia savo progresą.“…

Man viskas skambėjo visiškai neįmanomai. Senelė visa tai man perdavė šviesos greičiu, greičiau nei bet koks kompiuteris tai galėtų padaryti. Tai vyko akimirksniu ir visažiniškai. Aš supratau, kad senelė ir aš galėjome mąstyti ir bendrauti keliais lygiais iš karto. Visa ko žinojimas yra dvasinio pasaulio dalis, kiekvienas faktas visoje visumoje yra matomas ir suvokiamas akimirksniu. Mes Žemėje nieko tokio panašaus neturime ir nepatyrėme. Mums net neįmanoma to suvokti ir tam jokių analogų nėra. Mūsų žinių ir gebėjimo komunikuoti lygis – kaip mažo vaiko, kuris dar neišmoko kalbėti. Mes norime bendrauti, tačiau nemokame naudotis įrankiais. Mes visi kaip maži vaikai.

Senelė ištiesė man ranką ir pasakė: „Eikš greičiau.“

Aš siekiau jos ir sustojau…

„Oho!“ – šūktelėjau. „Pažiūrėk į mano ranką.“

Mano ranka buvo skaidri, kaip iš permatomos želė, bet joje buvo matyti becirkuliuojanti šviesa, lyg permatomas kraujas. Tačiau ta šviesa netekėjo lygiai taip, kaip kraujas teka venomis ar gyslomis, jos lyg švytėjo ir spinduliavo. Mano visa ranka mirgėjo šviesomis. Aš pažvelgiau žemyn ir taip pat pamačiau, kad mano pėdos taip pat spinduliavo šviesomis. Aš atkreipiau dėmesį, kad jos nebuvo apdegusios. Mano rankos ir kojos atrodė puikiai ir sveikai. Jos blizgėjo, švytėjo, mirgėjo ir aš pažvelgiau į senelės ir pamačiau, kad josios šviesa buvo ryškesnė nei manoji. Kiekviena jos dalelė buvo daug ryškesnė ir skaistesnė. Netgi jos suknelė švietė baltai. Ir aš atpažinau šią suknelę. Tai buvo ta pati suknelė, su kuria ji buvo palaidota. Mano mama jai nupirko laidotuvėms. Aš prisiminiau ką vilkėjo mano draugas Džimas ir supratau, kad žmonės čia vilki tai, ką jie nori vilkėti. Jie vilki tai, kas jiems patogu ir aš pamaniau, kad mano senelė matyt mėgo šią suknelę, kurią jai nupirko mano mama.

Keletą akimirkų vėliau, mes vaikštinėjome, laikėmės už rankų ir nuostabiausia panorama atsivėrė tiesiai priešais mus.

SUSITIKIMAS SU SŪNUMI 

Sodas, kurį aš pamačiau, neprilygsta jokiam kitam sodui Žemėje. Esu buvusi soduose Kalifornijoje, kuriuos pamačius tuomet atimdavo žadą, tačiau jie, lyginant su šiuo sodu, atrodė tokie neypatingi ir nereikšmingi.

Žalios pievos vilnijo ir bangavo tolyn į horizontą, į tviskančias kalvas tolyje. Mums nei vienam nėra tekę matyti tokios sodrios, gilios ir tviskios žalios spalvos žolės, kokia augo čia.

Kiekvienas stiebelis čia šiugždėjo ir šnarėjo ir buvo pripildytas šviesa. Kiekvienas stiebelis buvo unikalus ir tobulas ir rodės sveikino mane atvykusią į šią nepaprastą vietą.

Ir visas sodas skambėjo. Visos gėlės, žolės ir medžiai ir kiti augalai užpildė šią vietą šlovingais muzikos tonais ir ritmais bei melodijomis, nors pačios muzikos grojant aš negirdėjau. Aš kažkaip tai galėjau jausti tame lygyje, kuris yra už mano klausos ribų. Kai aš ir senelė sustojome pasigrožėti šiuo didingu vaizdu, aš pamaniau sau: „rodos čia viskas dainuoja“, kas atrodė, kaipd net nepakankamai tinkamai tai apibūdinau. Mes, paprastai, neturime tiek žodžių ir minčių ir net svajonių šiam nepaprastam pasauliui išreikšti.

Man įsiminė kai kas neįprasta apie gėles. Mano senelė pamojo ranka ir be žodžių įsakė toms gėlėms prieiti. Nors tai buvo įsakymas, tačiau gėlės nudžiugo galėdamos jai pasitarnauti. Jos atsklendė oru ir sustojo ratu apie jos rankas. Ši puokštė buvo gyva. Kiekvienas žiedas galėjo bendrauti, reaguoti ir netgi informuoti kitus, esančius šalia.

„Senele“ – nusistebėjau. „Jos neturi stiebų.“

„O kam joms jų reikia? – ji atsakė. „Gėlėms Žemėje reikia stiebų, kad galėtų maitintis, augti ir pražysti. Viską, ką Dievas sukūrė yra dvasiška ir skirta augti ir pasiekti asmeninį potencialą. Gėlė pasiekia pilnumą žydėjimu, o čia viskas jau egzistuoja savo potencialiausia forma, todėl šioms gėlėms nereikia stiebų.“

„Bet jos tik sklendžia ir kybo ore.“

„Ar jos turėtų nukristi? Viskas čia yra tobula.“

Ji paėmė vieną gėlę ir padavė man. „Argi ji nenuostabi?“ – pasakė ji. Visas šis žiedas buvo kupinas įvairių šviesos atspalvių, o jo grožis buvo tiesiog neįtikėtinas.

Tuomet gėlė tapo dalimi manęs. Jos siela susiliejo su manąja. Ji patyrė, pajuto viską, ką aš darau ar esu dariusi prieš tai. Ji gavo visą informaciją ir tuo pat metu keitė mane savo delikačia dvasia, sava gyvenimo egzistencija. Ji paveikė mano jausmus, mintis, mano tapatybę. Ji buvo manimi, o aš buvau ja. Džiaugsmas užliejęs iš šios sąjungos buvo toks sklidinas ir užpildantis viską, kad aš vos nepravirkau. Raštai sako, kad vieną dieną viskas taps vienu. Šis pasakymas man dabar tiek daug reiškia…

Senelė įsakė gėlėms grįžti ir jos švelniai nusklandė į savo vietas ir pakibo virš žemės. Mano gėlė taip pat grįžo atgal, tačiau jos esybė liko manyje.

„Visa tai ateina iš Dievo ir visa ši jėga – iš Jo. Tai Jo meilės jėga. Taip, kaip augalui Žemėje reikia dirvos, vandens ir šviesos jo augimui, taip ir dvasiniam gyvenimui reikia meilės. Visa kūrinija trykšta iš Dieviškojo Meilės Šaltinio ir viskas, ką Jis sukuria, turi gebėjimą mylėti. Šviesa, tiesa ir gyvenimas yra paremti meile. Dievas duoda meilės, mes duodame meilės ir tu duodi meilės ir visa kūrinija auga.

„Ir, Ranele“ – ji švelniai ištarė. „Aš tave myliu…“

Kuomet ji pasakė šiuos žodžius, aš pajutau jos meilę, srūvančią į mane, užpildant mane neįtikėtina šiluma ir džiaugsmu. Tai buvo gyvenimas. Tai buvo tikroji egzistencija. Nieko tokio panašaus nebuvau patyrusi ir net kiti patyrę Žemėje. Aš jaučiau kaip visa augalija mane myli, dangus, kvapai, viskas… Ir kai tik mane pasiekė senelės žodžiai ir jos meilė, žinojau, kad dabar aš būsiu atsakinga skleisti meilę aplinkui save, ją didinti ir stiprinti, nepaisant būsiančių aplinkybių. Ji mokė mane mylėti, mokė meilės tikslų, jos mąsto ir galios. Turiu ne tik mėgautis gaunant meilę iš kitų, tačiau pati turiu dalinti ją kitiems. Aš buvau pripildyta meilės, kad galėčiau tapti meilės šaltiniu.

Senelė paėmė mano ranką ir mums bevaikščiojant sodu mokė suprasti, kokie yra pagrindiniai mūsų gyvenimo tikslai Žemėje. Aiškino apie reikalingumą gyventi pagal auksinę taisyklę, padėti kitiems, apie Išganytojo svarbumą mums, apie reikmę skaityti Šventraščius ir turėti tikėjimą, o aš jai pasakiau: „Bet senele, aš jau visa tai žinau, išmokau to Sekmadieninėje mokykloje. Kodėl tu mane vėl to mokai?“

Ji atsakė paprastai: „Dangaus paslaptys yra atskleistos paprastais Evangelijos principais.“

Ką ji turėjo galvoje? Aš jos žodžiuose nemačiau jokios paslapties. Jaučiau jos begalinę meilę, bet nemačiau jokio tikslo jai mane mokyti, tai, ką aš ir taip žinojau. Tačiau ji tęsė kartodama koks yra svarbus gerumas, religija, atgailos galia, dalykus, kuriuos galima lengvai išmokti iš Biblijos.

Aš jos klausiausi, ir kuomet mes lipome aukštyn į kalvą mano nusivylimas tik augo. Mes užlipome iki viršaus ir pasakiau: „Senele, aš visa tai žinau. Tikrai. Išmokyk mane kažko naujo.“

„Tu nesi pasiruošusi. Tu netiki net šiais pagrindais. Tau trūksta tikėjimo.“

„Kas tai, kuo aš netikiu? Kaip tai man trūksta tikėjimo?

O… Bet ji mane pažinojo. Ji mane pažinojo geriau nei galėjau įsivaizduoti. Kol mes stovėjome ant skardžio apžvelgdamos nedidelį slėnį, aš pamačiau tokią sceną, kuri mane pakeitė amžiams. Scenos šventumas buvo didesnis už bet kokius pasakytus žodžius ar išsireiškimus ir tie, kurie tai yra patyrę, laiko paslėpę savo širdyse. Aš įsitikinau, kad man trūko tikėjimo, kad meilė, tai nėra vien tik žodis ar emocija. Meilė – tai varančioji jėga. Meilė – gyvenimo jėga. Tai man buvo pats didžiausias lūžis. Kažkas, kas leido visam mano suvokimui ir meilei išsiplėsti, tačiau aš niekada negalėsiu šiomis detalėmis pasidalinti, tik pasakysiu, kad žinau, kad meilė tarp žmonių čia gali būti amžina. Pajutau, kad senelė spinduliavo iš laimės. Aš išlaikiau testą.

Senelė vėl paėmė mane už rankos ir pasileidome abi į kelionę virš šio nuostabaus gamtovaizdžio. Pažvelgiau žemyn į beskriejančią po mumis žemę. Mes blykstelėjome kaip šviesos spinduliai per šį neaprėpiamą dvasinį pasaulį. Pajudėjome aukštyn į kosmosą, keliaudamos dar greičiau. Atsivėrė žinių vartai ir į mane pradėjo plūsti tiesa be jokių suvaržymų ir pabaigos. To šaltinis buvo Tiesa ir Šviesa, esanti visur aplinkui mane. Mano senelė man visa tai pateikė pagal mano suvokimo lygį. Ji davė man žinias apie Dievą, gyvenimą, pasaulio sukūrimą ir netgi amžinybės gelmes. Visos tiesos buvo visapusiškai išsamios ir išbaigtos, užplūdusios mane tokiais milžiniškais kiekiais, kad man rodėsi, kad tuoj sprogsiu. Visa tai į mane ėjo per greitai. Norėjau tai sugerti, viską įsiminti, bet to buvo per daug. „Aš daugiau negaliu! Sustok!“

Staiga, visa ši komunikacija sustojo. Senelė pažvelgė į mane. Aš pajutau jos nustebimą: „Kodėl tu tai darai?“ – paklausė ji.

„Aš negaliu daugiau viso to, ką man tu duodi pakelti. Kaip visa tai manyje išliks?

„Ranele, nesirūpink tuo. Paleisk baimę. Neabejok savimi. Tu viską atsiminsi, kai tau to reikės. Visa tai į tavo sielą atneš Dvasia. Tikėk. Tikėk Dievo galia.“ – ji man atsakė.

Tuomet aš suvokiau, kas tapo didžiausiu mano augimo gyvenime bloku – baimė. Ji mane vargino visus tuos metus, stabdė mano progresą, nutraukdavo mano mėginimus tvarkytis su problemomis. Baimė apribojo gyvenimo džiaugsmą ir ji mane blokavo dabar. Kadangi bijojau, mano keliavimo galios, supratimas ir progresija tapo paralyžiuota.

„Nebijok to.“ – pasakiau sau. „Paleisk.“ Ir mes vėl keliavome, o žinių antplūdis tapo dar greitesnis nei prieš tai.

Scena po scenos gyvosios tiesos ėjo pro mane: Žemės istorija, mūsų egzistencija prieš atsirandant Žemei, principai, faktai, dalykai, apie kuriuos neturėjau supratimo. Aš juos mačiau, aš juos išgyvenau, tiesiogine prasme tampant kiekvienos scenos dalimi.

Aš mačiau, kad mes visi prieš ateidami į Žemę stovėjome priešais savo Tėvą, broliai ir seserys amžinybėje.

Aš patyriau tai naujai, taip, kaip prieš savo pačios atėjimą į gyvenimą. Aš mačiau, kad mes patys pasirinkome ateiti į Žemę, susidurti su sunkumais ir išbandymais. įgyti šios Žemės patirties.

Aš taip pat mačiau, kad mes buvome išrinkti sekti savo Išganytojo, kuris išpirktų mūsų mirtingųjų gyvenimų nuodėmes ir parvestų mus atgal pas mūsų Tėvą. Aš jutau, kad meilė ir džiaugsmas išvalo mus, kai mes priimame Jėzų Kristų kaip savo gelbėtoją.

Tuomet mes visi pakėlėme savo dešines rankas, taip, kaip iškeliame teismo metu prisiekdami, šventai pasižadėjome Dievui, kad padarysime viską, kas mūsų galioje, kad įvykdyti savo misijas Žemėje.

Aš pajutau didžiulę garbę atliekant šį pasižadėjimą prieš Dangiškąjį Tėvą. Mes pasižadėjome tapti su juo partneriais sėjant Žemėje gerumą. Mes visi pasižadėjome išnaudoti tam savo laiką ir energiją bei talentus padedant įvykdyti savo Išganytojo visus tikslus, padėti savo broliams ir seserims sugrįžti pas Jį ir pas mūsų visų Tėvą…

Mačiau, kad mūsų Dievas pažįsta kiekvieną iš mūsų individualiai. Jis žino mūsų širdis, mūsų sielas ir Jis myli mus visus besąlygiškai. Su mumis Jis praleidžia nesuskaičiuojamą galybę laiko, rūpinasi mumis, myli mus. Laikas neegzistuoja, kiekvienas iš mūsų visada su Juo turėjo sąlytį.
Aš mačiau, kad žmonės, esantys šalia manęs yra tie, kurie suvaidins neatskiriamą vaidmenį mano gyvenime. Mes esame sujungti vienas su kitu gyvybiniais saitais. Jei kuriam nors vienam jo misijoje nepasisektų, visi vienaip ar kitaip nukentėtume, tačiau jei kuriam nors pasisektų – mes visi išloštume. Mes visi esame susiję kaip dalys iš didelės dėlionės, kuri turi milijonus tokių dalelių. Mes visi tobulai sudėti ir jei nors vienos dalelės trūktų ar ji būtų išimta iš šios dėlionės, mes visada jaustumėmės nepilnatviški ir neužbaigti iki tol, kol reikiama dalelė vėl atsirastų reikiamoje vietoje. Mes reikalingi vienas kitam. Mums visada vienas kitam reikėjo ir visada reikės.
Daugybė kitų amžinybės įvykių perėjo per mane. Rodės aš juose maudžiausi, tapau jais. Jie buvo mano sieloje. Visos šios žinios vis dar manyje, kai ką aš atsimenu, kad turime likti sutarime su savo Tėvu, o kai ko aš vis dar laukiu kada galėsiu prisiminti.
Aš paklausiau savo senelės ar galėčiau aplankyti savo draugus, tuos, kurie man buvo brangūs amžinybėje. Ji pasakė, kad kai kurie iš jų vis dar Žemėje ir jų pamatyti negalėsiu. Aš paklausiau apie kitus ir iš karto juos pamačiau ateinant. Tai gražūs šviesos ir meilės žmonės. Aš prisiminiau juos ir jų vardus. Kai kurie iš jų jau gyveno Žemėje ir mirė, kai kurie dar net negimė. Visi mano egzistencijos prieš ateinant į Žemę prisiminimai sugrįžo, bet man buvo pasakyta, kad jie neišliks nes yra skirti tik šiai vietai. Aš sutikau su tuo ir mano draugai kaip mat priėjo, apkabino mane, sveikino sugrįžus. Draugai mane glebėsčiavo ir žadėjo pasilikti su manimi. Aš jaučiau jų tobulą meilę ir žinojau, kad jie manęs nepaliks. Viena draugė mane laikė apkabinusi kiek ilgėliau nei kiti mano draugai. Rodės, kad ji kažkaip išskirtinai su manimi susijusi, bet aš nevisiškai supratau kaip.
„Tu žinai, aš visada buvau su tavimi“ – pasakė ji. „Aš niekada tavęs nepalikau ir nepaliksiu.“ Aš buvau sujaudinta, nes atpažinau jos norą būti su manimi, jos absoliutų atsidavimą ir meilę.
„Aš visada būsiu su tavimi.“ – pakartojo ji.
Senelė paėmė mane už rankos ir mes vėl atsidūrėme sode, keliavome virš kito nuostabaus gamtovaizdžio. Viskas buvo harmoninga, tobula, kaip saldi, švelni muzika. Ji pamojo ranka ir mes sustojome virš kalvos. Prieš mus aš pamačiau milijonus žmonių.
„Jie yra dvasios tų, kurie jau mirę.“ – pasakė ji. „Jie laukia kol bus baigtas darbas. Jie laukia tų likusių Žemėje kol jie užbaigs savo darbo dalį.“
„Savo darbo dalį?“ – paklausiau aš. „Kokio darbo?“
Ji man parodė, kad tie žmonės yra sugrupuoti į šeimos vienetus.
„Jūs įsipareigojate atiduoti savo laiką ir talentus Žemėje, kad darytumėte Viešpaties darbus. Jums reikia šių žmonių, o jiems reikia jūsų. Mes esame priklausomi vieni nuo kitų.“
Mano gyvenimo peržiūra parodė, kaip aš aplaidžiai žiūrėjau į tarnavimą ir pasiaukojimą kitiems. Dabar aš mačiau , kad galėjau padaryti daug daugiau: dalintis, aukotis, duoti tai ką galiu ir ką turiu. Mirusiųjų dvasios laukia kiekvieno iš mūsų. Laukia mūsų priartėjimo prie Tiesos, kad taptume visos dėlionės baigiamosiomis dalimis, kad atpažintume Dievo dieviškumą ir gyventume Jo Šviesoje.
Prieš tęsiant aš atkreipiau dėmesį, kad kiekviena dvasia dėvėjo rūbus iš savo gyvenimo tarpsnio. Kaip ir mano draugas Džimas, jie dėvėjo tai, kas jiems buvo patogu.
Senelė pamojo ranka ir prieš mus atsivėrė žemė. Aš pažvelgiau žemyn ir pamačiau ligoninės lovoje gulintį žmogų, apsuptą gydytojų ir seselių. Žmogaus visas veidas buvo subintuotas.
„Tu niekada nebusi tokia, kokia buvai , Ranele.“ – pasakė senelė. „Tavo veidas bus pasikeitęs, o kūnas skausmingas. Kai grįši, tau reikės ilgų reabilitacijos metų.“
„Kada aš grįšiu?“ – pažvelgiau į ją. „Tu tikiesi,kad aš grįšiu?“
Staiga į mane atėjo suvokimas, aš pažvelgiau į tą žmogų gulintį lovoje. Jo rankos plačiai išskėstos, keliose vietose įkišti drenavimo vamzdeliai, kuriais tekėjo skysčiai į plastikinius maišelius.
„Ar tai aš?“ – pasibaisėjau.
„Taip, Ranele, tai tu. Tu labai išsigąsi…“
Aš paklaikau. „Senele, aš neketinu grįžti.“
„Tavo vaikams tavęs reikia, Ranele.“
„Ne, nereikia. Jiems geriau su kuo nors kitu. Aš negaliu jiems duoti to, ko jiems reikia.“
„Ne tik dėl vaikų tau reikia grįžti, Ranele. Tu turi neužbaigtų reikalų.“
Ne ne, man geriau čia. Aš nenoriu per visa tai eiti.“ – pirštu parodžiau į savo kūną. „Aš atsisakau, aš noriu likti čia.“
Aš pajutau senelės nerimą, kad liko nedaug laiko. „Tau reikia eiti.“ – pasakė ji. „Tavo misija dar nebaigta.“
„Ne, aš negrįšiu į tą kūną! Aš negrįšiu!“
Vietoje atsakymo senelė mostelėjo ranka ir įsakė:
„Pažiūrėk!“
Erdvėje prieš mus atsivėrė plyšys ir jame pamačiau į mus einantį jaunuolį. Iš pradžių, rodės, jis nesuprato kodėl jis čia. Tuomet jis pamatė mane ir apstulbo.
„Kodėl tu čia?“ – paklausė netikėdamas.
Aš tylėjau, jo netikėjimas peraugo į sielvartą. Jis pravirko. Aš jaučiau tai, ką jautė jis – sielvartą ir liūdesį ir pradėjau verkti.
„Kas nutiko?“ – paklausiau. „Kodėl tu verki?“ Aš apkabinau jį stengdamasi paguosti.
„Kodėl tu čia?“ – jis pakartojo.
Tuomet aš supratau, kad mano atsisakymas grįžti į Žemę sukėlė jo liūdesį. Man priklausė būti Žemėje dėl jo. Aš supratau ir bemat pajutau kaltę dėl tokio savo egoizmo.
Jo vardas buvo Natanelis ir jis dar buvo negimęs Žemėje. Jis pasakė, kad jei aš negrįšiu, jo misijai bus sukliudyta. Tuomet jis parodė man savo misiją ir aš pamačiau, kad aš buvau tomis durimis, kurios padės jam ir jį padrąsins.
„Aš išpildysiu misiją tiek kiek galiu.“ pasakė jis. „Tačiau be tavęs aš jos niekada neįvykdysiu. Man tavęs reikia.“
Maniau, kad man plyš širdis. Aš buvau jo dėlionės dalis. Atisakydama grįžti į Žemę aš skaudinau jį ir tame tarpe kiekvieną, kuriam jis galėtų padėti. Šiam jaunuoliui jaučiau didelę meilę ir norėjau visais įmanomais būdais jam padėti.
„Nataneli, prisiekiu tau, kad aš tau padėsiu. Aš grįšiu atgal ir prisiekiu, kad padarysiu viską, kad atlikčiau savo dalį. Aš atidarysiu tas duris tau. Aš tave saugosiu ir padrąsinsiu. Aš tau duosiu viską, ką turiu.“ – pasakiau. „Nataneli, tu išpildysi savo misiją. Aš tave myliu.“
Jo širdgėla pavirto džiaugsmu. Jo veidas nušvito ir aš pamačiau nepaprastos dvasios žmogų. Jis verkė dabar iš dėkingumo ir džiaugsmo.
„Ačiū.“ – pasakė jis. „Aš tave myliu.“
Senelė paėmė mane už rankos ir švelniai truktelėjo atgal.
Natanelis šypsodamasis stebėjo mus nutolstančias. Aš aiškiai išgirdau jį pasakant: „Aš tave myliu, Mama.“
Mano dvasia buvo sujaudinta, bet aš negalėjau jam atsakyti, nes visi dalykai pradėjo labai greitai suktis.
„Ranele“ – pasakė senelė. „Yra dar vienas dalykas, kurį noriu tau pasakyti. Pasakyk visiems, kad svarbiausia yra Meilė.“
„Svarbiausia – Meilė.“ – ji pakartojo.
„Svarbiausia – Meilė.“ – pasakė ji trečią kartą.
Tuomet ji paleido mano ranką ir žodis meilė nuaidėjo mano mintyse ir aš įkritau į visišką tamsą. Verkiau, kad palikau šį meilės, šlovės ir šviesos pasaulį.
Paskutinis dalykas kurį mačiau, buvo jos ištiesta ranka…
(Ranelės kelionė anapus baigiasi čia, kai ji sugrįžta į savo apdegusį kūną ligoninėje. Maždaug po septynerių metų ji pagimdė sūnų, kurį pavadino Nataneliu. Ji tvirtina, kad labai dažnai mato jo veide išraiškas to vaikino, kurį sutiko danguje.)

P.S. Ranelės skausmo istorija dar tuo nesibaigia. Praėjus po lėktuvo katastrofos dvejiems metams, ji susirgo gimdos vėžiu. Tačiau ligą praktiškai pavyko išsigydyti. Taip pat jis susirgo sunkia kraujo liga – aplastine anemija.

Ranelės Facebook paskyra

Ranelė aktyviai dalyvauja įvairiose labdaringose veiklose ir yra gavusi daugelį apdovanojimų, kurių vienas net paties prezidento Ronaldo Reigano.
Ji keliauja po pasaulį platindama meilės ir ištvermės žinią, drąsindama tuos, kurie patyrė panašias negandas.

Video 1
Video 2

Bandau prisiminti, ką reikšmingo pastaruoju metu sapnavau, bet nieko tokio įsimintino. Sapnuoju įvairius įvykius, kurie dienos metu mane stipriai paveikia ir tiek.

Skaitau Jurgos Ivanauskaitės paskutinę knygą „Viršvalandžiai“. Ji supurto, sukrečia visą vidų. Supranti žmogus, kokia gyvybė trapi ir kaip kiekvienam iš mūsų gali atsitikti kažkas panašaus.

Labai noriu parašyti vieną šios knygos citatą, kuri man labai patiko, nes yra teisinga, tinka mano dabartinei būsenai:

<…>Supratau, kodėl Dievui labiausiai patinka ligoniai, neįgalieji, silpnapročiai, taigi, „mažutėliai“. Jie atviri kaip delnai, ištiesti išmaldai, kaip vieškelis pėdoms. „Didieji“ yra uždarę visus kelius Dievui į juos įeiti.<…>

Mėnulis – Jaunatis. Mano mėnulis, dažniausiai sapnuojami sapnai per jaunatį būna ryškūs, pranašiški ir protingi.

21.30 h ta pati diena. Manyčiau šis sapnas jau išsipyldė. Vakare turėjau verslo susitikimą, kuris praėjo gana veržliai ir sėkmingai.

Sapnuoju tame miestukyje savo tėtį. Vyksta vietinėje bažnytėlėje rytinės pamaldos, panašiai kaip mišios. Žmonės išėjo laukan iš bažnyčios ir sudarė gyvą koridorių, nes per vidurį kaip supratau kažkokia eisena turėjo būti. Matau tame gyvame koridoriuje savo tėtį stovintį su terbike rankoje. Šypsosi, veidas šviesus. Aš jį raginu: „Einam gi, ką čia veikiat?“, o jis man besišypsodamas: „Ne, aš čia turiu pabūti“.

Pabudau ir kaip žaibu trenkta, suvokiau ko jam reikia. Jis nori, kad jam užsakyčiau mišias. Aš taip ir padarysiu.

Ilgą laiką nieko nerašiau savo sapnų dienoraštyje. Užsuku šiandieną, žiūriu 2 comments. Labai malonu, kad kažkas kažką perskaitė ir nusprendė skirti savo brangaus laiko šį bei tą parašyti.
Kad nieko nerašiau visą tą laiką, tai nereiškia, kad nesapnavau. Žinoma sapnavau, bet kol kas nieko tokio įsimintino, ką būtų galima čia paskelbti.
Visi mano žemiau aprašyti sapnai išsipildė.Pagalvojau, kad dauguma žmonių visiškai nekreipia ypatingo dėmesio į savo sapnus, nors jie tikrų tikriausi pagalbininkai. Pasąmonė žmoguje gyva ir ji per sapnus parodo tai. Pasąmonė viską žino ir išreiškia koduota informacija – sapnais.
Mano sapnas apie gėles. Rašiau, kad jos tokios gražios, ružavos, baltos ir kaip aš jas skyniau, kaip grožėjausi. Tuomet aš jau laukiausi. Buvo nėštumo pradžia, pora mėnesių gal. Tik vėliau sužinojau, kad laukiuosi mergaitės. Tos baltos ir ružavos gėlelės – tai mano dukrytė, labai laukta ir labai mylima. Jai dabar jau 6 mėnesiai.

Vyras sapnavo savo tėčio mirtį, po kelių dienelių gimė dukrelė ir jis tapo tėčiu. Taigi, išvada peršasi tokia, kad jei sapnuoji mirtį, vadinasi kažkas gims. Galbūt nebūtinai žmogus turi gimti, gal kažkas kito labai svarbaus tavo gyvenime. Tiesa, visai neseniai aš taipogi sapnavau mirtį, kad kažkas mirė, tačiau nepamenu detalių, poto sužinojau po kelių dienų, kad vyro pusseserei taip pat gimė dukrelė.

Sapnas su čigonais. Žinau, kad išsipildė tačiau smulkmenų nepamenu. ir t.t.

Manau jau užsuksiu dažniau, kadangi vėl atsirado noras sapnus fiksuoti ir bandyti išgirsti, ką mano pasąmonė šneka.

Šiąnakt (08.31 pilnatis) vyras sapnavo, kad mirė jo tėvas. Jis verkė. Ant dienų turi gimti mūsų mažylė, gal tai ir reiškia, kad mirtis sapne ne visada yra blogai?

Tarp kitko, tie kurie ieško atsakymo ir nori jį gauti per sapną, tereikia užklausti. Tavo dvasinis palydovas, tavo angelas jį duos. Esu įsitikinusi tuo ne vieną kartą.