Citata
Praėjo laiko…
Sapnuoju, bet nieko neberašau savo sapnų dienoraštyje. Atitrūkau nuo savo vidinio gyvenimo į taip vadinamą iliuzinį išorinį. Tačiau stengiuosi, bandau sugrįžti atgal, nes man tas atitrūkimas visai nepatinka.
Bandau prisiminti, ką reikšmingo pastaruoju metu sapnavau, bet nieko tokio įsimintino. Sapnuoju įvairius įvykius, kurie dienos metu mane stipriai paveikia ir tiek.
Skaitau Jurgos Ivanauskaitės paskutinę knygą “Viršvalandžiai”. Ji supurto, sukrečia visą vidų. Supranti žmogus, kokia gyvybė trapi ir kaip kiekvienam iš mūsų gali atsitikti kažkas panašaus.
Labai noriu parašyti vieną šios knygos citatą, kuri man labai patiko, nes yra teisinga, tinka mano dabartinei būsenai:
<…>Supratau, kodėl Dievui labiausiai patinka ligoniai, neįgalieji, silpnapročiai, taigi, “mažutėliai”. Jie atviri kaip delnai, ištiesti išmaldai, kaip vieškelis pėdoms. “Didieji” yra uždarę visus kelius Dievui į juos įeiti.<…>
nagi pradek aprasineti savo sapnus
Nesapnuoju reikšmingų sapnų paskutiniu metu
Jei kažką sapnuoju, tai pabudus iškart pamirštu, nieko įsimintino, o ir reikšmingo nepastebiu juose 
tikrai gaila man, gal reikia laiko, o gal mano gyvenime nieko ypatingo nevyksta
dievo nėra.. ir nereikia.
prabusk iš šio sapno
Dievas yra ir jo reikia, prabusk žmogau, kol nevėlu